“Panacėjos niekur nėra. Su savimi reikia dirbti”- kiek patylėjęs taria Armandas Kažerskas. O mes… o ką mes? Žiūrim išsižioję, žado netekę, o akyse siaubas. Nejaugi dabar taip visą likusį… dirbt ir dirbt. “Bet galbūt Jums to nereikia. Paeksperimentuokit. Pabandykit nieko nedaryti ir paanalizuokit, ką jaučiat, ko norit.”- priduria Jis.

Aaah… gudrus velnias. Žino, kad dauguma atėjo čia, jau pabandę tą “nieko nedaryti” ir jau tikrai paragavo tos, neišsipildžiusių svajonių agonijos.

Ir aš ten buvau, su galva ir aukštesniuoju AŠ- draugystę iš naujo kūriau. Sutikau tokių nuostabių žmonių, kad tą jų šilumą iki pat namų atsivežiau ir vis pakurstau, kad neišblėstų taip greitai.

Ačiū toms, su kuriomis dar teko apsikeisti be galo jautriais, gražiais laiškais po stovyklos.

O Armandui AČIŪ neužteks. Truputi išsiplėsiu. Nereikia būti veidotyrininku ar kūno kalbos specialistu, kad pamatyti, kiek savęs Jis atiduoda praktikoms su žmonėmis. Jo susikaupimas kelia susižavėjimą. O tai, kaip Jo žodžiai sutampa su Jo paties gyvenimo būdu- įvaro begalinę pagarbą.

Pats Armandas sako, kad negalima garbinti žmonių, kokie nuostabūs jie mums neatrodytų, nes jų tiesa ne būtinai yra mūsų tiesa. Kad reikia iš visų pasiimti po truputį tiesos ir iš jų padaryti savąją. Ir, Dievaži, kaip tai ironiška bebūtų, bet man norisi garbinti Jį būtent už tai. Už tą muštravimą ir kritinio mąstymo skiepyjimą. Nes vien maldomis gyvas nebūsi. Kad ir kokį svarbų vaidmenį jos atliktų mūsų gyvenime.

Tad kol tai nepradėjo panašėti į garbinimą, parašysiu porą žodelių bendrai apie patį Meditacinis štabas. Stovykloje man teko dalyvauti jau antrą kartą. Ten nėra pompastikos ar dirbtinių pojūčių dirgiklių. Jokių šamaniškų apeigų, nei nosį riečiančių smilkalų.

Viskas tikra ir autentiška, kaip pats Meditacijos Štabas, kuris kadaise priklausė Armando seneliams, kas suteikia jam ypatingą atmosferą ir pakrauna subtilia energetika tuos, kurie yra pasiruošę tinkamai tai priimti. O pasiruošimas itin paprastas, nors kai kam, galbūt, neįprastas. Bet tikrai labai padedantis pasiimti iš praktikų maksimaliai, kiek tai įmanoma. Tai yra paprasčiausia mityba. Lengvai virškinama, veganiška, minimalistinė. Savo atsivežta ir pagal poreikį vartojama. Tad be visa ko, dar ir pailsėjo mūsų virškinimo sistemos, bei miego kokybė. Kalbant apie miegą, tam pasitarnavo ir namo perliukas- pirtelė.

Bet neapsieita ir be fizinės iškrovos. Tad kiekvieną rytą pradėdavome pasivaikščiojimu tyloje, gražiomis Jurbarko gatvėmis, bei takeliais. O šiemet turėjome ypatinga motyvaciją ilgoms distancijoms. Tai nuostabaus grožio karjerai, su neįtikėtino skaidrumo vandeniu. Turškiamės ten kaip ančiukai, čiurškėjom, o atgal vėl tyloje. Net atsiminimai dar veikia kaip atgaiva.

Tad nieko nelinkėsiu. Bet tiesiog labai tikėsiuosi, kad Meditacinis Štabas dar gyvuos ilgus metus. O Armandas dar turės to vidinio polėkio ir kantrybės dalintis savo žiniomis ir įgūdžiais su ta pačia šiluma ir atjauta, kokią pajutome mes. Ten. Tada.

Mes visi unikalūs, saviti, autentiški, bet dauguma visgi kažko ieškantys, dažnai nerimaujantys, pervargę. Ieškome kas ko: laimės, meilės, ramybės, sveikatos, tinkamos veiklos ar galų gale savęs, bet IEŠKOME tam, kad jaustumėtės pilni, laisvi ir priimti! Apturėjau tokį nerealiai REALŲ savaitgalį, koks dar savaitgalis, SAVAITGALIS, kuris užsitęsė iki vakar vakaro ir tęsis dar kurį laiką: veiksiu pagal savo prigimtį ir didžiąją laiko dalį šiuo metu mane galėsite sutikti Jurbarke. Gyvenimas dovanoja, kai esame pasirengę priimti dovanas, kai gyvename atviromis akimis ir degančiomis širdimis.

Savaitgalio “kaltininkas” Armandas Kažerskas žongliravo savo patirtimi, ramybe, žiniomis, empatija: žaidė su mumis it kačiukais po nosimi mesteldamas žodį ar žvilgsnį, kurio mums reikia, spardė užpakalius, atvėrinėjo širdis, vedė į save, – BŪTĮ, kur, visų pirma, reikia IŠBŪTI. Marius Kaitulis laužė kūnus, budino miegančius raumenis, ugdė kantrybę, priminė, kad viskas priklauso nuo mūsų pačių įsitikinimų, dalinosi nuostabia patirtimi auginant VAIKUS. AČIŪ!

Gyvenimo kokybė slypi mūsų dienoje: kasdieniuose mūsų sprendimuose bei redakcijose į gyvenimiškas situacijas. Mielieji, sunku apibūdinti žodžiais tą būseną, su kuria atvažiavau, kurią ten atradau iš naujo ir kaip jaučiuosi DABAR. Aš Jums siūlau pasidovanoti sau galimybę atrasti save iš naujo, prisiminti, kas esate, susipažinti su kitomis sielomis, rasti vidinę ramybę ar užkūrenti vidinę ugnį- kam ko reikia. Kiekvienas randame tai, ko reikia, tai kas būtina, kiek esame pasirengę priimti šiuo metu.

Ačiū visiems ir kiekvienam atskirai. Jaučiuosi šeimoje ir namuose, atvira širdimi. Dėkingume, savyje, ramybėje, juoke, savoje energijoje.